Vejos priežiūra pavasarį
Vejos priežiūra pavasarį būtina skirti didžiausią dėmesį. Taikant tinkamą vejos priežiūros technologiją pavasarį užtikrinamas normalus augimas ir vejos žolės vystymasis per visą sezoną.
Po sniego ištirpimo ir dirvožemio išdžiūvimo organizuojami durpių iškaršimo, lapų ir kitų šiukšlių pašalinimo darbai. Vejos iškaršimą rekomenduojama oranizuoti dviejuomis tarpusavyje statmenomis kryptimis, naudojant vėduoklinį grėblių arba specialias mechaninias priemones.
Sėkmingam vejos žolės augimui ir vystymuisi po žiemos, būtina išvėdinti vejos dirvožemį. Šios procedūros pagalba vyksta viršutinio dirvožemio praturtinimas deguonimi, kuriame sutelkta pagrindinė šakninės sistemos dalis, o taip pat įprasta trąšų bei drėgmės prieiga prie augalų. Taipogi vejos vėdinimas reikalingas esant vandens užsistovėjimui mažuose žemės plotuose. Vejos vėdinimą galima atlikti su specialiu aeratorių pagalba.
Paprasčiausia priemone vejos vėdinimui yra rankiniai aeratoriai. Jie turi aštrius spyglius, kurie praduria dirvožemį vertikalia kryptimi. Reikėtų ant kojų uždėti šį paprastą vejos aeratorių ir pasivaikščioti per veją.
Vejos priežiūra pavasarį nedideliame plote gali būti atliekama naudojant grėblius-aeratorius. Jie susideda iš plonų plieno lakštų, kurie sausos žolės iškaršimo metu horizontaliai supjausto dirvožemį, nekenkiant vejos išoriniam vaizdui. Ritininis vejos aeratorius yra tas pats grėblis, tik aprūpintas kilnojamuoju voleliu su dygliais. Toks aeratorius reikalauja mažiau energijos suvartojimo atliekant darbą nei paprasti grėbliai-aeratoriai. Aeratorių su varikliu naudojimas yra žymiai patogesnis, nes jie vienu metu praduria dirvožemį ir surenka lapus bei šiukšles nuo vejos. Be to, tokie aeratoriai yra naudojami didelių plotų apdirbimui.
Vejos tręšimą būtina atlikti ankstyvą pavasarį, iš karto po iškaršimo. Pirmam tręšimui naudojamos mineralinės trąšos, kurių sudėtyje yra azotas.
Azotas stimuliuoja žalios masės augimą ir žolės krūmijimosi intensyvumą. Fosforas pagerina šaknų formavimąsi,o kalis padidina atsparumą sausrai ir ligoms. Atlikus trešimą žolė įgauna sveiką išvaizdą ir gerai vystosi.
Drėgnu ir šiltu oru ant vejos gali susiformuoti grybelinės ligos, pavyzdžiui, fuzariozė ir įvairios pelėsių rūšys. Taip pat vejos žolė gali būti paveikiama miltligės. Aptikus pažeidimų židinius būtina atlikti trigubą apipurškimą sisteminiais fungicidais.
Ant pažeistų plotų, kur pastebimos proretmės, geltonos dėmės arba puri žolė, būtina atlikti vejos žolės įsėlį. Tam, nuo stipriai pažeisto ploto pašalinami visi augalai, atliekamas dirvos purenimas, atliekamas tręšimas trąšomis, kurių sudėtyje yra azotas, sėjamos tos žolės arba žolės mišinio sėklos, kurios buvo naudojamos visos vejos sukūrimui, bei atliekamas laistymas. Tose plotuose, kur pastebima puri žolė, pirmiausia ji žemai nupjaunama, tada atliekamas viršutinio dirvos sluoksnio purenimas, o vėliau atliekamas tolygus įsėlis vejos paviršiuje. Dėl to, vejos žolės sėklų sėjimo norma turi būti sumažinta iki 50%. Vėliau atliekamas mulčiavimas smėlio durpių mišiniu, kurio sluoksnis 0,5 — 1 cm ir galiausiai atliekamas gausus visos vejos laistymas.
Pirmas vejos pjovimas atliekamas kai žolė atauga 8 — 10 cm. Žolės aukštis po pirmojo pjovimo turėtų būti bent 5 — 6 cm. Po poros savaičių, pakartotiniu pjovimu galima sumažinti aukštį 3 — 4 cm, priklausomai nuo vejos paskirties.
Tolimesni pjovimai atliekami 1 kartą per dvi savaites. Priklausomai nuo klimato sąlygų, įmanoma ir dažniau. Pjauti veją galima tik išdžiūvus žolei. Drėgnose plotuose vejapjovės ratukai gali praslysti, paliekant pėdsakus, o vejapjovė gali užsikimšti nuo šlapios žolės. Nupjauta žolė turi būti pašalinta nuo vejos.